Cukrinis diabetas

Manoma, kad diabetu suserga tie, kurie valgo daug saldumynų. Tiesą sakant, tai yra daug sudėtingesnė patologija, kuri tik iš dalies priklauso nuo mitybos ir gali išsivystyti bet kuriam asmeniui.

Cukrinis diabetas: ligos apibrėžimas

Cukrinis diabetas (DM) yra ligų, susijusių su medžiagų apykaitos sutrikimais, grupė. Diabetu sergantys žmonės negali tinkamai virškinti angliavandenių. Dėl to jų gliukozės (cukraus kraujyje) koncentracija žymiai padidėja.

Gliukozė yra cukraus rūšis, kuri yra pagrindinis organizmo energijos šaltinis.

Gliukozės perteklius turi toksinį poveikį ir ardo kraujagyslių sieneles, nervines skaidulas ir vidaus organus.

Cukrinis diabetas išsivysto dėl įvairių priežasčių. Kai kurios ligos rūšys yra genetinės kilmės, o kitos susijusios su gyvenimo būdu ar aplinkos veiksniais.

Ligos pavadinimą davė senovės graikai. Išvertus iš graikų kalbos, διαβαίνω reiškia „praeiti“, o tai reiškia pagrindinį cukrinio diabeto, poliurijos ar dažno šlapinimosi simptomą. Dėl šios priežasties žmogus nuolat netenka skysčių ir stengiasi juos papildyti gerdamas kuo daugiau vandens.

Tačiau taip būna ne visada. Kai kurios diabeto formos ilgą laiką gali vystytis besimptomiai arba pasireikšti taip švelniai, kad žmogus net nepastebi, kad kažkas ne taip. Ir net esant tipinei ligos eigai, dažnai praeina daug metų, kol gliukozės perteklius kraujyje sukelia ligos simptomų atsiradimą. Be to, visą šį laiką žmogus yra hiperglikemijos būsenoje, o diagnozės nustatymo metu jis jau turi sunkių negrįžtamų inkstų, kraujagyslių, smegenų, periferinių nervų, tinklainės sutrikimų.

Liga daro didelę žalą organizmui. Negydant gliukozės pertekliaus gali pablogėti inkstų, širdies ir nervų ląstelių funkcija. Tačiau tokių komplikacijų galima išvengti. Šiuolaikiniai gydytojai turi pakankamai veiksmingų vaistų ir metodų diabetui gydyti.

Paplitimas

2019 m. diabetas buvo tiesioginė 1,5 mln. mirčių visame pasaulyje priežastis. Be to, beveik puse atvejų liga buvo mirtina jaunesniems nei 70 metų žmonėms. Kita pusė pacientų mirė nuo ligos komplikacijų: inkstų nepakankamumo, širdies ir kraujagyslių pažeidimo.

Be žmonių, diabetu serga ir gyvūnai. Pavyzdžiui, šunys ir katės.

Nuo 2000 iki 2019 metų išsivysčiusiose šalyse mirštamumas nuo diabeto padidėjo 3 proc., o žemesnes vidutines pajamas gaunančiose šalyse – 13 proc. Tuo pačiu metu 30–70 metų amžiaus žmonių mirties nuo ligos komplikacijų tikimybė visame pasaulyje sumažėjo 22 proc. Manoma, kad taip yra dėl pagerėjusios diabeto diagnozės ir veiksmingų ankstyvos jo komplikacijų prevencijos metodų.

Cukrinio diabeto klasifikacija

Mūsų šalyje taikome 1999 metais Pasaulio sveikatos organizacijos patvirtintą cukrinio diabeto klasifikaciją.

I tipo cukrinis diabetas

Sergant šia liga, žmogaus kasa gamina mažai hormono insulino, reikalingo gliukozei transportuoti į ląsteles. Dėl to į kraują patekusios gliukozės ląstelės negali visiškai pasisavinti, ji lieka induose, transportuojama į audinius ir palaipsniui juos sunaikina.

Priklausomai nuo kasos funkcijos sutrikimo priežasties, I tipo diabetas skirstomas į du potipius: sukeltas imuninės sistemos ir idiopatinis.

Imuninės sistemos sukeltas cukrinis diabetas autoimuninio kasos ląstelių sunaikinimo rezultatas, dėl kurio imuninė sistema klaidingai atakuoja savo sveikus audinius. Diabetas paprastai prasideda vaikystėje ar paauglystėje, tačiau gali išsivystyti įvairaus amžiaus žmonėms.

Imuninės sistemos sukeltas diabetas dažnai siejamas su kitais autoimuniniais sutrikimais, tokiais kaip Greivso liga, Hashimoto tiroiditas, Adisono liga, vitiligo ar žalinga anemija.

1 tipo cukriniu diabetu dažniausiai suserga vaikai ir paaugliai, nors gali pasireikšti bet kuriame amžiuje.

Idiopatinis cukrinis diabetas. Retas ligos variantas. Tokiems pacientams laboratorinių autoimuninių pažeidimų požymių nebūna, tačiau pastebimi absoliutaus insulino trūkumo simptomai.

II tipo cukrinis diabetas

Tokiu atveju kasa gamina pakankamai insulino, tačiau ląstelės yra jam nejautrios, arba atsparios, todėl negali pasisavinti gliukozės ir ji kaupiasi kraujyje.

Priklausomai nuo pagrindinės priežasties, II tipo cukrinis diabetas skirstomas į II tipo diabetą su vyraujančiu atsparumu insulinui ir santykiniu insulino trūkumu bei II tipo cukriniu diabetu, kai vyrauja sutrikusi insulino sekrecija su atsparumu insulinui arba be jo.

Kiti specifiniai diabeto tipai

Kitos specifinės ligos formos yra patologijos, turinčios ryškų genetinį komponentą, susijusios su infekcinėmis ligomis ar tam tikrų vaistų vartojimu ir kt.

Genetiniai kasos β-ląstelių funkcijos defektai tos ligos rūšys, kurioms vystantis aiškiai nustatytas sugedęs genas.

Genetiniai insulino veikimo defektai patologijos vystymasis siejamas su periferiniu insulino veikimu, kuris sutrinka dėl insulino receptoriaus geno mutacijų.

Egzokrininės kasos ligos. Pavyzdžiui, lėtinis pankreatitas ir kitos uždegiminės patologijos.

Endokrinopatijos patologijos, susijusios su per dideliu kitų hormonų sekrecija, pvz., akromegalija, Kušingo liga, hipertiroidizmu.

Vaistų ar cheminių medžiagų sukeltas diabetas, gali atsirasti vartojant hormoniškai aktyvias medžiagas, α ir β adrenerginius agonistus, psichoaktyvius, diuretikus ir chemoterapinius vaistus.

Cukrinis diabetas, susijęs su infekcinėmis ligomis. Paprastai liga išsivysto dėl virusinių infekcijų (patogenai: Coxsackie, raudonukės, Epstein Barr virusai).

Neįprastos imunologinio diabeto formos. Pavyzdžiui, nejudrumo ir standumo sindromas, sisteminė raudonoji vilkligė.

Kiti genetiniai sindromai, kartais kartu su diabetu.

Gestacinis cukrinis diabetas

Pirmą kartą jis pasireiškia nėštumo metu ir jam būdingas ląstelių jautrumo gliukozei sumažėjimas. Manoma, kad liga išsivysto dėl hormonų disbalanso. Po gimdymo būklė normalizuojasi arba gali išsivystyti į II tipo diabetą.

Cukrinio diabeto priežastys

Cukrinis diabetas išsivysto dėl įvairių priežasčių, įskaitant genetinius ir autoimuninius sutrikimus, lėtines kasos ligas ir mitybos įpročius.

Dažniausios diabeto priežastys:

• sutrikusi imuninės sistemos veikla, dėl kurios ji atakuoja kasos ląsteles;
• genetiniai sutrikimai, dėl kurių sutrinka audinių jautrumas gliukozei, pasikeičia kasos veikla ir sumažėja arba visiškai sustabdoma insulino, reikalingo gliukozei pasisavinti, sintezė;
• virusinės infekcijos Coxsackie virusai, raudonukės, Epstein Barr, retrovirusai gali prasiskverbti į kasos ląsteles ir sunaikinti organą;
• lėtinės ligos, pažeidžiančios kasą, cistinė fibrozė, pankreatitas, hemochromatozė;
• endokrininės ligos Kušingo sindromas, akromegalija;
• toksinai (pavyzdžiui, rodenticidai, naudojami graužikams naikinti, sunkieji metalai, nitratai);
• mitybos modeliai: riebalų ir paprastų angliavandenių perteklius maiste gali sukelti nutukimą ir sumažėjusį ląstelių jautrumą insulinui;
• vaistai, kai kurie hormoniniai vaistai (ypač gliukokortikosteroidai), tam tikri vaistai širdies ir nervų sistemos ligoms gydyti, B grupės vitaminų preparatai (jei vartojama per daug).

Diabeto rizikos veiksniai

Priklausomai nuo diabeto tipo, ligos rizikos veiksniai skiriasi.

I tipo diabeto rizikos veiksniai:

• paveldimumas – tikimybė susirgti didesnė, jei kraujo giminaičiai serga cukriniu diabetu;
• Kai kurios virusinės infekcijos (pvz., raudonukės, infekcinė mononukleozė) gali sukelti autoimuninę organizmo reakciją, dėl kurios imuninė sistema atakuoja kasos ląsteles.

Perteklinis svoris nesukelia I tipo diabeto, tačiau padidina riziką susirgti II tipo diabetu.

Dažniausi II tipo cukrinio diabeto rizikos veiksniai, tiesiogiai nesusiję su gliukozės kiekio kraujyje padidėjimu: antsvoris, nejudrus gyvenimo būdas, nėštumas ir kt.

Fizinio aktyvumo metu gliukozė aktyviai skaidoma energijai gaminti; su maistu tiekiamos medžiagos, taip pat paties organizmo riebalų atsargos naudojamos kaip substratas. Esant nutukimui, padidėja riebalų ir kitų ląstelių, kuriose yra lipidų inkliuzų, membranų tūris ir atitinkamai jų plotas, sumažėja santykinis insulino receptorių tankis ploto vienete, todėl ląstelės tampa mažiau jautrios insulinui ir blogiau pasisavina gliukozę.

II tipo cukrinio diabeto rizikos veiksniai:

• antsvoris ir nutukimas;
• sėslus gyvenimo būdas (be fizinio aktyvumo gliukozė skaidoma lėčiau, todėl ląstelės gali tapti mažiau jautrios insulinui);
• cukrinis diabetas kraujo giminaičiams;
• amžius virš 45 metų;
• prediabetas yra būklė, kai gliukozės kiekis kraujyje ilgą laiką išlieka viršutinėje normos riboje. Teigiama, kad yra prediabetas, jei analizė rodo reikšmes nuo 5,6 iki 6,9 mmol/l;
• cukrinis diabetas nėštumo metu (gestacinis diabetas);
• vaiko, sveriančio daugiau nei 4 kg, gimimas;
• depresija;
• širdies ir kraujagyslių ligos;
• arterinė hipertenzija (slėgis virš 140/90 mm Hg);
• didelis „blogojo“ didelio tankio cholesterolio (daugiau nei 0,9 mmol/l) ir trigliceridų (daugiau nei 2,82 mmol/l) kiekis;
• policistinių kiaušidžių sindromas.

Diabeto simptomai

I tipo cukrinis diabetas dažniausiai pasireiškia ryškiais simptomais; kitos ligos rūšys gali išsivystyti nepastebimai ilgą laiką.

Dažni diabeto simptomai:

• stiprus troškulys;
• silpnumas;
• dažnas šlapinimasis;
• vaikų, kurie anksčiau lovos nešlapino, šlapinimasis į lovą;
• staigus svorio kritimas be aiškios priežasties;
• nuolatinis stiprus alkio jausmas;
• dažnos šlapimo takų ar grybelinės infekcijos.

Atskirai išskiriami vadinamieji antriniai cukrinio diabeto simptomai, kurie pasireiškia vėlesnėse ligos stadijose ir signalizuoja apie komplikacijas.

Antriniai diabeto simptomai:

• niežti oda;
• pykinimas;
• vėmimas;
• pilvo skausmas;
• burnos džiūvimas;
• raumenų silpnumas;
• neryškus matymas;
• blogai gyjančios žaizdos;
• rankų ar kojų pirštų tirpimas;
• acanthosis nigricans odos patamsėjimas ant kaklo, pažastų, alkūnių ir kelių;
• diabetinė dermopatija pigmentinės dėmės su odos atrofija ir lupimusi, esančios apatinių galūnių linkiuose, dažnai atsiranda dėl blogo kojų žaizdų gijimo;
• diabetinės pemfigus pūslės ant apatinių galūnių, kurių dydis svyruoja nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų. Dažniausiai pasireiškia senyviems pacientams, sergantiems ilgalaikiu diabetu;
• galvos skausmas;
• acetono kvapas iš burnos.

Acanthosis nigricans arba odos patamsėjimas ant kaklo, kelių, alkūnių ir pažastų gali būti diabeto požymis.

Diabeto komplikacijos

Komplikacijos paprastai išsivysto pacientams, sergantiems pažengusiu cukriniu diabetu, įskaitant retinopatiją, nefropatiją ir polineuropatiją.

Didelių kraujagyslių sunaikinimas sukelia aterosklerozę, miokardo infarktą, insultą ir encefalopatiją.

Nuolatinis gliukozės kiekio kraujyje stebėjimas ir jo kiekį mažinančių vaistų vartojimas gali užkirsti kelią negrįžtamoms diabeto komplikacijoms arba jas atitolinti.

Be to, sutrinka mažų kraujagyslių regeneracija. Dėl šios priežasties kūno žaizdos negyja gerai. Taigi, net mažas įpjovimas gali virsti gilia pūliuojančia opa.

Diabetinė koma

Diabetinė koma yra diabeto komplikacija, susijusi su per dideliu arba, atvirkščiai, mažu cukraus kiekiu kraujyje.

Priklausomai nuo gliukozės koncentracijos kraujyje, diabetinė koma skirstoma į dvi rūšis: hipoglikeminę (susijusią su cukraus kiekio sumažėjimu) ir hiperglikeminę (sukeliamą dėl jos lygio padidėjimo).

Hipoglikeminė koma dažniausiai pasireiškia diabetu sergantiems žmonėms, kuriems taikoma insulino terapija.

Šios komos priežastis yra insulino perteklius, kuris neleidžia organizmui padidinti gliukozės kiekio kraujyje iki normalaus lygio. Taip dažnai nutinka, kai neteisingai apskaičiuojama insulino dozė arba sutrinka mityba, kai sušvirkštas insulino kiekis neatitinka suvalgyto maisto angliavandenių porcijos.

Hipoglikeminės komos pirmtakai:

• drebulys kūne,
• šaltkrėtis,
• galvos svaigimas,
• nervingumas ar nerimas
• stiprus alkis
• pykinimas,
• neryškus matymas,
• širdies ritmo sutrikimas.

„15 taisyklė“, skirta sustabdyti hipoglikemiją sergant diabetu:

Sumažėjus „cukraus“ kiekiui, reikėtų suvalgyti 15 g greitųjų angliavandenių (išgerti sulčių, išgerti gliukozės tabletę) ir po 15 minučių pasimatuoti gliukozės kiekį kraujyje. Jei jo lygis žemas, suvalgykite dar 15 g greitųjų angliavandenių. Kartokite šiuos veiksmus, kol cukraus kiekis pakils bent iki 3,9 mmol/l.

Retais atvejais dėl mažo cukraus kiekio kraujyje žmogus gali apalpti. Esant tokiai situacijai, jam reikia skubiai suleisti hormono gliukagono, kurį atlieka greitosios medicinos pagalbos darbuotojas.

Kai kurie žmonės klaidingai mano, kad hipoglikeminės komos ištiktam žmogui į burną reikia įsipilti saldaus skysčio. Tačiau taip nėra ir tai kupina asfiksijos (uždusimo).

Hiperglikeminė koma lydi ūmus insulino trūkumas, kurį gali sukelti stiprus stresas arba nepakankama insulino dozė po valgio.

Sakoma, kad pavojinga hiperglikemija atsiranda, jei gliukozės kiekis kraujyje viršija 13,9 mmol/l.

Hiperglikemijos simptomai:

• stiprus troškulys
• dažnas šlapinimasis,
• didelis nuovargis
• neryškus matymas,
• acetono ar vaisių kvapas,
• pykinimas ir vėmimas,
• pilvo skausmas,
• greitas kvėpavimas.

Atsiradus tokiems simptomams, reikėtų kuo greičiau atsisėsti, paprašyti aplinkinių iškviesti greitąją pagalbą arba pačiam kviesti greitąją.

Cukrinio diabeto diagnozė

Jeigu žmogui pasireiškia padidėjusios cukraus koncentracijos kraujyje simptomai: nuolatinis troškulys, dažnas šlapinimasis, bendras silpnumas, neryškus matymas, galūnių tirpimas, reikia kuo skubiau kreiptis į bendrosios praktikos gydytoją.

Tačiau dažniausiai cukrinis diabetas vystosi besimptomiai, todėl visiems žmonėms rekomenduojama kartą per metus pasitikrinti, kad būtų galima nustatyti ligą ankstyvose stadijose ir užkirsti kelią komplikacijų vystymuisi.

Į kurį gydytoją turėčiau kreiptis įtarus diabetą?

Paprastai žmonės pirmiausia kreipiasi į bendrosios praktikos gydytoją. Įtarus cukrinį diabetą, jis siunčia pas specialistą, gydantį medžiagų apykaitos patologijas, endokrinologą.

Konsultacijos metu gydytojas atliks apklausą ir apžiūrą, o diagnozei patvirtinti ir diabeto sunkumui nustatyti paskirs laboratorinius ir instrumentinius tyrimus.

Apžiūra

Įtarus cukrinį diabetą, gydytojas patikslins ligos istoriją: kraujo giminaičių ligos atvejus, lėtines kasos patologijas, gyvenimo būdą, neseniai sirgusias infekcines ligas.

Specifinių diabeto požymių, kuriuos būtų galima aptikti tyrimo metu, nėra.

Apžiūros metu gydytojas įvertins ir odos būklę: sergant cukriniu diabetu, ant jos gali atsirasti tamsių juodosios akantozės vietų. Be to, specialistas gali atlikti greitąjį gliukozės tyrimą. Viršijus normalias vertes, reikia atlikti išsamų tyrimą.

Laboratorinių tyrimų metodai

Diagnozei nustatyti skiriamas gliukozės kiekio kraujyje tyrimas. Aukštas jo lygis kartu su būdingais simptomais, tokiais kaip nuolatinis troškulys, dažnas šlapinimasis, dažnos infekcinės ligos, yra aiškus diabeto požymis.

Gliukozės koncentracija kraujyje matuojama vienu iš šių tyrimų: gliukozės kiekio plazmoje nevalgius ir po valgio, glikuoto hemoglobino (HbA1c) lygio, kuris atspindi vidutinį cukraus kiekį kraujyje per pastaruosius 3 mėnesius.

Normaliu laikomas HbA1c kiekis ne didesnis kaip 6,0 % (42 mmol/l), gliukozės kiekis ne didesnis kaip 5,5 mmol/l.

Norint nustatyti tikslią diagnozę, tyrimas atliekamas bent du kartus skirtingomis dienomis. Jei rezultatai dviprasmiški, atliekamas gliukozės tolerancijos testas, leidžiantis nustatyti sutrikusį ląstelių jautrumą gliukozei.

Be to, gydytojas gali paskirti papildomus tyrimus, kad atskirtų 1 tipo diabetą nuo 2 tipo diabeto: autoantikūnų tyrimą ir šlapimo ketonų kūno tyrimą.

Antikūnų paprastai yra žmonėms, sergantiems I tipo cukriniu diabetu, ir ketoninių kūnų, sergančių II tipo cukriniu diabetu.

Ląstelių jautrumui insulinui įvertinti gydytojas gali paskirti testą HOMA-IR (Homeostasis model assessment of insulin rezistence) indeksui apskaičiuoti, pagal kurį atsižvelgiama į gliukozės ir insulino kiekį kraujyje.

Jei įtariama paveldima diabeto forma, ekspertai gali rekomenduoti atlikti genetinį tyrimą, kad nustatytų mutacijas, susijusias su paveldimomis cukrinio diabeto formomis ir gliukozės netoleravimu.

Instrumentiniai tyrimo metodai

Instrumentiniai tyrimai padeda nustatyti diabeto komplikacijas: tinklainės pažeidimus, širdies, kraujagyslių, inkstų pažeidimus, nervų laidumo sutrikimus.

Inkstų ir kasos būklei įvertinti skiriamas vidaus organų ultragarsinis tyrimas. Be to, gydytojas gali nukreipti pacientą atlikti EKG, kad nustatytų širdies sutrikimus.

Norėdami diagnozuoti regėjimo sutrikimus, turėsite kreiptis į oftalmologą. Oftalmologinio tyrimo metu gydytojas įvertina tinklainės būklę ir per plyšinę lempą arba oftalmoskopu apžiūri rageną.

Diabeto gydymas

Išgydyti diabetą neįmanoma. Terapija yra skirta palaikyti priimtiną gliukozės kiekį kraujyje ir užkirsti kelią ligos komplikacijoms.

Žmonėms, kuriems diagnozuotas cukrinis diabetas, reikia reguliariai matuoti gliukozės kiekį kraujyje, leisti insuliną 1 tipo diabetui gydyti arba vartoti tabletes nuo 2 tipo diabeto arba leisti insuliną cukraus kiekiui kraujyje kontroliuoti.

Siekiant išvengti ligos komplikacijų, gydytojas gali rekomenduoti kitus vaistus. Pavyzdžiui, vaistai, reguliuojantys kraujospūdį, skystinantys kraują ir užkertantys kelią širdies ir kraujagyslių ligoms, taip pat vaistai, mažinantys cholesterolio kiekį kraujyje.

Gliukozės kiekio kraujyje stebėjimas

Gliukozės kiekiui kraujyje stebėti naudojami klasikiniai gliukometrai ir modernios nuolatinio stebėjimo sistemos.

Gliukometras yra prietaisas su plona adata. Žmogus juo dūria pirštą ir lašina kraują ant specialios tyrimo juostelės. Glikometras iškart parodo rezultatą.

Stebėjimo sistemos – tai jutikliai, montuojami ant peties, skrandžio ar kojos. Šie jutikliai nuolat stebi gliukozės kiekį kraujyje. Duomenys iš įrenginio automatiškai atsisiunčiami į specialų monitorių arba į telefone esančią programą. Tokie prietaisai gali signalizuoti apie cukraus kiekio kraujyje šuolius, nubrėžti gliukozės kreives tam tikru laikotarpiu, siųsti informaciją gydytojui ir netgi pateikti rekomendacijas dėl skubių ir įprastinių priemonių bei būtinybės keisti diabeto gydymo taktiką.

Nešioti stebėjimo sistemą nekenkia; ant kūno jis nesijaučia.

Dieta diabetui

Specialios dietos diabetu sergantiems žmonėms nėra, tačiau šią diagnozę turintiems žmonėms svarbu skaičiuoti kasdien suvartojamų angliavandenių kiekį ir vesti maisto dienoraštį.

Angliavandenių skaičiavimas

Angliavandeniai labiausiai veikia cukraus kiekį kraujyje, todėl diabetu sergantiems žmonėms svarbu juos ne šalinti, o skaičiuoti.

Angliavandenių skaičiavimas yra diabetu sergančių žmonių, kuriems taikoma insulino terapija, dietos pagrindas. Norėdami tai padaryti, naudokite universalų parametrų duonos vienetą (XE).

1 XE atitinka maždaug 15 g grynųjų angliavandenių arba 20–25 g duonos ir padidina gliukozės kiekį kraujyje vidutiniškai 2,77 mmol/l. Norint pasisavinti tokį gliukozės kiekį, reikia 1,4 vieneto insulino dozės.

I tipo cukriniu diabetu sergančio žmogaus racione vidutinis angliavandenių kiekis neturėtų viršyti 17 duonos vienetų per dieną.

Angliavandenių kiekis, kurį paprastai gali toleruoti cukriniu diabetu sergantis asmuo, priklauso nuo svorio, fizinio aktyvumo lygio, dienos kalorijų poreikio ir nuo to, kaip organizmas metabolizuoja angliavandenius.

Reikiamą angliavandenių kiekį per dieną galite apskaičiuoti su dietologu arba gydytoju. Pavertęs suvalgytus angliavandenius į duonos vienetus, gydytojas padės nustatyti insulino kiekį, kurio reikės gliukozei pasisavinti. Laikui bėgant žmogus išmoks tai apskaičiuoti pats.

Be to, yra ir kitų mitybos rekomendacijų diabetu sergantiems žmonėms:

• apriboti visų antsvorio turinčių pacientų suvartojamų kalorijų kiekį;
• sumažinti riebalų (pirmiausia gyvūninės kilmės) ir cukraus kiekį maiste;
• vartoti angliavandenius daugiausia iš daržovių, nesmulkintų grūdų ir pieno produktų;
• neįtraukti arba apriboti alkoholinių gėrimų vartojimą (moterims ne daugiau kaip 1 įprasto vieneto, o vyrams – 2 įprastų vienetų per dieną).

Cukrinio diabeto prognozė ir prevencija

Cukrinis diabetas yra lėtinė liga, kurios negalima visiškai išgydyti. Tačiau vaistai ir sveikesnio gyvenimo būdo pokyčiai padeda išvengti komplikacijų ir sulėtina ligos progresavimą.

Negydant cukrinio diabeto prognozė yra nepalanki: žmogus gali mirti dėl širdies ir kraujagyslių sistemos pažeidimo.

Cukrinio diabeto prevencijos būdai:

• reguliarus fizinis aktyvumas;
• įvairi mityba, turinti pakankamai skaidulų, baltymų, riebalų ir angliavandenių;
• sveika svorio kontrolė;
• sumažinti alkoholio vartojimą;
• mesti alkoholį ir rūkyti.

Mityba II tipo cukrinio diabeto profilaktikai

Svarbi II tipo diabeto prevencijos dalis yra sveika ir įvairi mityba. Tam buvo sukurtas sveikos lėkštės principas arba metodas.

Sveikos lėkštės metodas skirsto maistą į penkias pagrindines grupes: vaisius ir daržoves, lėtai išsiskiriančius angliavandenius, pieno produktus, baltymus ir riebalus. Šias grupes galite sujungti naudodami įprastą lėkštę. Trečdalį ar pusę jo turėtų sudaryti vaisiai ir daržovės. Lėti angliavandeniai trečdalį ar šiek tiek daugiau. Likusią dalį užima pieno produktai, šiek tiek daugiau baltyminio maisto, nedidelę – riebalai.

Valgymas sveikos lėkštės principu: pusė skaidulų, ⅓ lėti angliavandeniai, likusi dalis baltyminis maistas.

Be to, reikėtų laikytis kitų svarbių sveikos mitybos principų:

• gerti pagal troškulį;
• valgyti mažiau druskos, ne daugiau kaip po arbatinį šaukštelį (5–6 g) per dieną;
• apriboti transriebalų (jų yra daugelyje paruoštų ir perdirbtų greito maisto produktų, pyragų ir pyragaičių) vartojimą;
• sumažinti sočiųjų riebalų (yra saldžiuose kepiniuose, riebioje mėsoje, dešrelėse, svieste ir taukų) vartojimą;
• valgyti mažiau cukraus, ne daugiau kaip 7 arbatinius šaukštelius (30 g) per dieną.