Cukrinis diabetas priklauso endokrininių ligų grupei. Patologija išsivysto, kai sutrinka insulino, kasos salelių aparato hormono, skatinančio gliukozės pasisavinimą, gamyba ar veikimas audiniuose. Cukrus gali kauptis kraujyje (hiperglikemija) ir šlapime (glikozurija).
Ilgalaikis gliukozės panaudojimo sutrikimas sukelia visų tipų medžiagų apykaitos sutrikimus. Salelių aparato patologija dažnai atsiranda dėl skirtingo sunkumo laipsnio kitų organų ir sistemų sutrikimų. Būdingi smulkių kraujagyslių, tinklainės, inkstų ir nervų sistemos pažeidimai.
Paprastai cukrinis diabetas turi gana ryškių medžiagų apykaitos sutrikimų ir yra lengvai diagnozuojamas. Sunkiau nustatyti ligą pradinėje ir ikiklinikinėje stadijoje, kai paciento nusiskundimai yra minimalūs arba jų visai nėra. Tam reikia nuodugnių, tikslingų tyrimų. Ligos nustatymas ankstyvosiose stadijose yra svarbi veiksmingo gydymo ir komplikacijų prevencijos sąlyga.
Jei jums reikia atlikti išsamų endokrinopatijos tyrimą arba ieškote, kur išgydyti diabetą, kreipkitės tik į profesionalius gydytojus. Pacientams yra prieinami patyrę endokrinologai ir laboratorija su modernia diagnostikos įranga, skirta didelio tikslumo tyrimams atlikti.
Pagrindiniai diabeto simptomai
Šiai ligai būdinga daugybė nusiskundimų ir objektyvių požymių, nustatytų laboratoriniais diagnostiniais tyrimais. Pirmosios cukrinio diabeto apraiškos yra gana įvairios. Atskiri požymiai arba simptomų grupė, galintys rodyti ligą, yra šie:
- specifiniai medžiagų apykaitos sutrikimai – kūno svorio pokyčiai, troškulys, padažnėjęs šlapinimasis, nuolatinis alkio jausmas;
- bendri nespecifiniai nusiskundimai - jėgų praradimas, nuovargis esant nedideliam krūviui, mieguistumas, raumenų silpnumas;
- sausa oda, niežulys lytinių organų srityje, aplink išangę;
- dažnai pasikartojantys virimai, vangus žaizdų gijimas;
- skausmingas burnos džiūvimas, burnos gleivinės patinimo pojūtis;
- prasta dantų būklė, neatitinkanti amžiaus;
- neuritas su sutrikusiu periferiniu jautrumu;
- seksualinių ir reprodukcinių funkcijų pokyčiai – geismo praradimas, nevaisingumas, didelių kūdikių gimimas;
- regos organų pažeidimas;
- skundų dėl širdies ir kraujagyslių sistemos.
Dažnai simptomai nesukelia paciento nerimo, ir jis nemano, kad būtina kreiptis į gydytoją. Kartais nėra ligos apraiškų, o hiperglikemija nustatoma tik įprastinio tyrimo metu.
Būdingiausi skundai dėl salelių aparato patologijos yra medžiagų apykaitos sutrikimai:
- Poliurija (dažnas šlapinimasis). Sergant hipoinsulinizmu, šlapimas išsiskiria dažnai ir dideliais kiekiais. Jo paros tūris viršija 3 litrus. Vyrauja dienos šlapinimasis, be skausmo.
- Polidipsija (troškulys). Padidėjęs troškulys atsiranda dėl dehidratacijos. Išgerto skysčio kiekis viršija 3 litrus. Dažnai troškulį numalšinti pacientai renkasi saldintus gėrimus.
- Svorio pokytis. Kūno svorio mažėjimą sukelia skysčių, baltymų, riebalų ir angliavandenių netekimas. Perteklinis svoris gali atsirasti prieš ligą arba prisidėti prie jos vystymosi.
- Polifagija (padidėjęs apetitas). Pirmenybė teikiama saldiems maisto produktams, kuriuose yra daug angliavandenių. Pradinėje ligos stadijoje alkis dažnai pasireiškia skausmingų priepuolių pavidalu.
Pastebėjus patologinius požymius, reikėtų kreiptis į diabeto ligoninę ar diagnostikos centrą, kad būtų atliktas tikslinis tyrimas.
Veiksniai, turintys įtakos cukrinio diabeto vystymuisi
Cukrinio diabeto vystymosi mechanizmuose yra du pagrindiniai taškai, kuriais remiantis liga skirstoma į tipus:
- Maža insulino gamyba intrasekrecinėse kasos ląstelėse.
- Sutrinka hormono gebėjimas veikti organizmą, ląstelių nejautrumas insulinui.
Jei insulino gamybos nepakanka, išsivysto 1 tipo cukrinis diabetas. Jis pagrįstas laipsnišku Langerhanso salelių (kasos intrasekrecinių ląstelių) sunaikinimu. Tai atsiranda dėl autoimuninių procesų organizme – gaminasi antikūnai prieš insuliną, sekrecinės ląstelių struktūros, fermentai.
Autoimuninių sutrikimų atsiradimą provokuojantys veiksniai gali būti:
- virusinės infekcijos;
- netinkama mityba nėštumo ir maitinimo krūtimi metu;
- nepalankios aplinkos sąlygos;
- streso poveikis.
1 tipo cukrinis diabetas dažniau diagnozuojamas jauniems žmonėms. Pirmieji patologijos pasireiškimai atsiranda, kai intrasekrecinių ląstelių mirtis pasiekia daugiau nei 80%. Liga pasireiškia su didele komplikacijų rizika; visų tipų medžiagų apykaita labai paveikiama.
2 tipo cukriniu diabetu susergama, kai audinių receptoriai yra atsparūs insulino veikimui. Šiuo atveju hormonas dauginamas normaliu arba šiek tiek sumažintu kiekiu. Tokių sutrikimų mechanizmas yra susijęs su iš pradžių netinkama insulino struktūra (paveldimas polinkis) arba įgytais pokyčiais, dėl kurių sutrinka signalo perdavimas iš receptorių į vidines ląstelės struktūras.
2 tipo ligos vystymąsi gali išprovokuoti:
- netinkama mityba, persivalgymas;
- sėdimas gyvenimo būdas;
- hipertenzija;
- piktnaudžiavimas alkoholiu;
- su amžiumi susiję pokyčiai;
- nutukimas;
- nekontroliuojamas vaistų vartojimas.
Cukrinio diabeto diagnozavimo metodai
Remiantis statistika, apie 2,5% pasaulio gyventojų kenčia nuo diabeto. Žmonių, turinčių latentinę eigą arba turinčių polinkį į ligą, skaičius yra daug didesnis. Ankstyvas hiperglikemijos nustatymas padės išvengti rimtų komplikacijų.
Pagrindinis sutrikimo diagnozavimo metodas yra laboratoriniai tyrimai. Patikimiausias sutrikusios medžiagų apykaitos požymis – daugiau nei 6,1 mmol/l padidėjęs cukraus kiekis kraujyje nevalgius, o praėjus 2 valandoms po valgio – daugiau nei 11,1 mmol/l. Jei rezultatai abejotini, naudojamas gliukozės tolerancijos testas.
Jaunesniems nei 45 metų žmonėms cukraus kiekį kraujyje rekomenduojama pasitikrinti bent kartą per 3 metus. Asmenys, kuriems gresia pavojus, turėtų kasmet atlikti patikrą:
- nutukimas;
- amžius po 45 metų;
- paveldimas polinkis;
- padidėjęs gliukozės, cholesterolio, trigliceridų kiekis.
Rizikos grupei priklausantiems ir jau nustatyta liga sergantiems pacientams reikalingas išsamesnis tyrimas naudojant laboratorinius ir instrumentinius metodus. Diabeto gydymo centrų ar klinikų įranga atitinka tarptautinius diagnostikos standartus.
Šiuolaikinės klinikos siūlo įvairias diabeto gydymo programas, kurių tikslas – nustatyti medžiagų apykaitos sutrikimus ir komplikacijas ankstyvosiose stadijose. Tai apima:
- biocheminis kraujo tyrimas (visi reikalingi rodikliai – gliukozė, lipidų spektras, baltymai, transaminazės, kalis, karbamidas, kreatininas, šlapimo rūgštis, kalcis);
- klinikinis kraujo tyrimas;
- šlapimo tyrimas;
- oftalmologo apžiūra;
- dvipusis pagrindinių galvos arterijų skenavimas;
- endokrinologo konsultacija.
Ypač svarbus yra glikuoto hemoglobino kiekio kraujyje tyrimas ilgalaikei gliukozės kontrolei (pastaruosius 2-3 mėnesius) ir gydymo kokybei įvertinti. Tyrimas įtrauktas į specializuotos priežiūros standartą ir turėtų būti atliekamas visiems diabetu sergantiems pacientams kartą per 3 mėnesius.
Šio rodiklio nustatymo metodas reikalauja aukštos kokybės įrangos ir duomenų interpretavimo. Diabeto gydymo centre moderni laboratorinė įranga leidžia labai tiksliai sekti rezultatus, nereikia kartoti tyrimų. Pacientams prieinami patyrę specialistai, plačios diagnostikos galimybės, naujausios tyrimų ir gydymo technologijos.
Cukrinio diabeto gydymo metodai
Visiškai išgydyti veiksmingų metodų dar nėra. Dažniausiai cukrinio diabeto gydymas susijęs su stabilaus gliukozės kiekio kraujyje pasiekimu, vėlyvųjų komplikacijų prevencija ir kraujo lipidų spektro bei kraujospūdžio lygio normalizavimu.
Visi pacientai turi laikytis dietos. Rekomenduojama riboti greituosius angliavandenius, subalansuoti baltymų (20%), riebalų (20%) ir angliavandenių (60%) santykį. Maisto kalorijų kiekis turi atitikti fizinį aktyvumą. Lengvais atvejais patologiją galima kompensuoti vien dieta.
Visi pacientai gauna savikontrolės mokymus. Kapiliarinį cukraus kiekį kraujyje nustato pats pacientas, naudodamas nešiojamus gliukometrus. Ilgalaikį rodiklių ir terapijos efektyvumo stebėjimą stebi endokrinologas.
Gydymas vaistais apima geriamuosius cukrų deginančius preparatus ir insulino terapiją. Indikacijos pakaitinei insulino terapijai:
- visi pacientai, sergantys 1 tipo cukriniu diabetu;
- kitų gydymo būdų nesėkmė;
- medžiagų apykaitos sutrikimų dekompensacijos požymiai;
- ketoacidozė;
- geriamųjų hipoglikeminių medžiagų netoleravimas;
- pašalinta kasa.
Metabolizmo sutrikimų kompensavimo kriterijai:
- Glikuoto hemoglobino lygis yra mažesnis nei 7%.
- Gliukozės kiekis kraujyje nevalgius yra mažesnis nei 5,0-6,5 mmol/l.
- Gliukozės kiekis kraujyje praėjus 2 valandoms po valgio yra mažesnis nei 8-10 mmol/l.
- Gliukozės kiekis kraujyje prieš miegą yra mažesnis nei 7,5 mmol/l.
- Cholesterolio kiekis kraujyje yra mažesnis nei 4,8 mmol/l.
- Trigliceridai – mažiau nei 1,7-1,8 mmol/l.
- Kraujospūdis yra mažesnis nei 130/80 mm Hg. ramstis
Svarbi tinkamos ligos kontrolės sąlyga – patyrusio specialisto pasirinkimas. Jei reikia atlikti tyrimus ar gydytis dėl diabeto ligoninėje, atidžiai rinkitės klinikas, siūlančias kokybiškas ir profesionalias paslaugas.